Legendos  
   
Vištyčio kraštas nuo seno garsėja ne tik gražiomis apylinkėmis, didingais piliakalniais, tyvuliuojančiu ežeru, paslaptinguoju akmeniu, bet ir garsiais padavimais, legendomis apie jų atsiradimą.

Legenda byloja, kad kitados, kur dabar tyvuliuoja paslaptingasis ežeras, čia buvusios didžiulės pievos ir piemenys ganydavę gyvulius. Vieną naktį išgirdę, kaip kažkas žmogaus balsu prašneko: „Kelkitės ir varykite iš čia gyvulius, nes šioje vietoje atsivers ežeras“. Vieni naktigoniai išsigandę paklausė keisto balso, o kiti tik pasijuokė ir liko lankose nakvoti. Ir staiga atsivėręs ežeras, vanduo bangavo, šurmuliavo, veržėsi platyn, kol kažkas sušuko: „Vištytis, Vištytis!“ Taip buvo atspėtas ežero vardas. Vanduo nurimo, bangos švelniai nuvilnijo pakrante tartum dėkodamos už įmintą vardą. Nuo to laiko ir ežeras ir šalia jo įsikūręs miestelis pavadintas Vištyčio vardu.

Su gana įspūdingu Vištyčio akmeniu susiję padavimai sudaro net penkis siužetų tipus. Buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs. Susirenkantis akmens įdubimuose vanduo – tai „velnio ašaros“. Jos gydančios įvairias ligas, ypač tinkančios akims gydyti.

Kitas padavimas pasakoja, kad velnias, užpykęs ant Vištyčio, norėjo sugriauti bažnyčią. Naktį nešė didelį akmenį bažnyčiai sugriauti. Bet dvyliktą valandą sugiedojo gaidys ir teko jam numesti akmenį, nenunešus jo iki bažnyčios. Kadangi šiose apylinkėse buvo daug akmenų, velnias paženklino akmenį, kad kitą naktį rastų, jis įmynė pėdą į akmenį (toji vieta ir šiandien žymi). Bet velniui atsirado svarbesnių reikalų ir jis akmenį pamiršo.

Keturi parke esantys piliakalniai taip pat apipinti padavimais. Pasakojama, kad Pavištyčio piliakalnyje nugrimzdusi bažnyčia ir Šv. Velykų rytą girdėti skambinant varpais.