ŠVENTASIS ŠALTINĖLIS

Vištyčio ežero pakrantėje Šilelio miške gėlas vanduo trykšta iš šaltinėlio, kurį žmonės vadina Šventuoju šaltinėliu. Žmonių pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Ir mūsų dienomis pasitaiko pasakojimų apie stebuklingus pagijimus, daugelis tiki jo stebuklinga galia. Įtikėję Šventojo šaltinėlio galiomis iš tolimiausių kampelių atvykę žmonės šlakstosi vandeniu, ant kalnelio šalia šaltinėlio stato kryželius.

Metai iš metų kryželių vis daugėja, o vietiniai kalnelį prie šaltinėlio jau vadina kryželių kalneliu.  Kada žmonės pradėjo tikėti šaltinėlio vandens galia tikslių žinių nėra. Iš senų žmonių pasakojimų išgirstas šis įdomesnis nutikimas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas neturtingas valstietis sapne matęs Švč. Mergelę Mariją, kuri jo prašiusi ties šaltinėliu pastatyti kryžių. Vargšas žmogelis net ir labiausiai norėdamas  negalėjęs išpildyti prašymo, nes neturėjęs nei arklio, nei vežimo nei medžio iš ko gaminti, tik kirvį. Pasipasakojęs savo žmonai prašymą pamiršęs. Po kurio laiko vėl susapnavęs Dievo motiną, kuri sapne tikino žmogelį, kad tik jis galįs pastatyti kryžių. Susapnavęs tą patį sapną trečią kartą, jis ryte nuėjęs pas kaimyną ir jam viską papasakojęs. Šis jį nuraminęs ir pažadėjęs padėti. Jie nuvažiavę į mišką, nupjovę ąžuolą ir netrukus prie šaltinėlio stovėjęs kryžius.

Žmonės patikėję, kad čia Dievo galybė, pradėjo lankyti kryžių, melstis, šlakstytis šaltinėlio vandeniu, įtikėję, jog vanduo gydo nuo įvairiausių susirgimų, ypač akių ligų.  Matyt, tikėjimas iš tiesų gali daryti stebuklus…