Šv. Stanislovas (1030-1079), vyskupas ir kankinys. Jis gimė Ščepanove, netoli Krokuvos. Mokėsi Gnieze, tapo Krokuvos katedros kanauninku, o 1072 m. – Krokuvos vyskupu. Stanislovas buvo ryžtingas ir tiesus, nepabūgęs dėl amoralaus, žiauraus elgesio perspėti ir ekskomunikuoti Lenkijos karalių Boleslovą II Narsųjį: Stanislovas pasiuntė įspėjimą Lenkijos karaliui Boleslovui II dėl šio žiaurumo ir neteisingumo, monarchas pažadėjo pasitaisyti.

Tačiau vietoj to Boleslovas netrukus vėl pagrobė vieno bajoro žmoną, todėl buvo Bažnyčios ekskomunikuotas. Kai apie tai sužinojęs Boleslovas įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir Šv. Mišių metu nužudė Stanislovą. Popiežius Šv. Grigalius VII dėl to paskelbė Lenkijai interdiktą (bažnytinę bausmę). Karalius vėliau pabėgo į Vengriją. 1253 m. rugsėjo 8 d. Šv. Pranciškaus katedroje Asyžiuje popiežius Inocentas IV kanonizavo Stanislovą. 1254 m. rugsėjo 8 d. Lenkijoje įvyko šventojo relikvijų pakėlimo ceremonija. Vilniaus arkikatedra tituluota Šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu, šventasis vyskupas po Lietuvos krikšto laikomas Lietuvos globėju. Šventojo užtarimo prieš Žalgirio mūšį prašė karalius Jogaila, juo globėju pasirinko karalius Žygimantas Senasis.   1765 m. karalius Stanislavas Augustas Poniatovskis įsteigė Šventojo Stanislovo ordiną. Stanislovas yra Krokuvos globėjas.

Šv. Antanas Paduvietis Kunigas ir Bažnyčios mokytojas. Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Nuo seno daugelyje kraštų kreipiamasi į Šv. Antaną prašant užtarimo, kad atsirastų dingę ar pamesti daiktai. Aukas, kurias žmonės sunešdavo, jis išdalindavo vargšams, todėl šios aukos vadinamos Šv. Antano duona. Gimė 1195 m. Lisabonoje, turtingoje šeimoje, būdamas 15 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolyną, ten gavo gerą išsilavinimą. Vėliau tapo elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Tačiau liga jį privertė pasilikti Italijoje. Buvo susitikęs ir bendravo su Šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju.
Tarp pačių pranciškonų ir Šv. Antano šventės liturgijoje, Šv. Antanas minimas kaip ypatingas mokytojas ir pamokslininkas. Jis buvo pirmasis pranciškonų ordino mokytojas, gavęs ypatingą Šv. Pranciškaus palaiminimą ir pritarimą mokyti brolius pranciškonus. Jis pirmasis iš savo ordino buvo paskirtas teologijos dėstytoju. Bažnyčios mokytojas Šv. Antanas turėjo brangią psalmių knygą, kurią naudojo dėstydamas. Kartą vienas pranciškonų novicijus pabėgo iš vienuolyno ir pasiėmė tą psalmyną. Antanas ėmė karštai melstis, ir susigėdęs novicijus grąžino knygą bei buvo priimtas atgal į vienuolyną. Tuoj po Antano mirties tikintieji patyrė, kad jo užtarimu atsirasdavo dingę ar pavogti daiktai, grįždavo pasimetę artimieji.
Popiežius Grigalius IX, sužavėtas Antano Šv. Rašto išmanymu, Antano kanonizacijos iškilmėje 1232 m. pavadino jį „Testamento lobynu“. Tai paaiškina, kodėl Šv. Antanas dažnai vaizduojamas su liepsna rankoje ar laikantis Bibliją. 1946 m. popiežius Pijus XII oficialiai paskelbė Antaną Bažnyčios mokytoju.  Šv. Antanas Paduvietis mirė 1231 m. Verčelyje arba Paduvoje. 1232 m. paskelbtas šventuoju.
1263 m. jo garbei Paduvoje virš kapo pastatyta bažnyčia, kurioje yra krištolinis relikvijorius, jame saugomos šventojo relikvijos, tarp jų ir liežuvis, Šv. Antano iškalbingumo simbolis.

Pavaizduotas su Šv. Antano duona.

Šv. Pranciškus. Grigalius IX Asyžiuje savo bule „Mira circa nos“ Pranciškų paskelbia šventuoju. Pranciškus Asyžietis gimė kaip Giovanni di Pietro di Bernardone tarp 1181 m. gruodžio mėn. ir 1182 m. rugsėjo mėn. Asyžiuje, Spoleto kunigaikštystė (dabartinė Italija). Jis buvo vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) bei prisidėjęs prie Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordino įkūrimo. 1204–1205 m. sunkiai sirgo. Po ligos prasidėjo ryškios permainos jo gyvenime. 1205 m. Šv. Damijono bažnytėlėje išvysta regėjimą, kurio metu Kristus pakviečia jį eiti ir atstatyti Bažnyčią.  Atsisakė teisių į turto paveldėjimą, apsivilko atsiskyrėlio abitą, ėmė atstatinėti bažnyčias. 1208 m. per šventąsias Mišias išgirdęs Evangeliją pagal Matą (10,9-10) suvokia, kad jo tikrasis pašaukimas yra Evangelijos skelbimas visai kūrinijai. 1224 m. ant La Vernos kalno gauna stigmas − Kristaus kančios žaizdas savo kūne. Mirė 1226 m. spalio 3 d. Porciunkulėje. Yra Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas. Jo relikvijos saugomos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje.