Skuptūros ir paveikslai

Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčios

Skulptūros ir paveikslai

Marija – Dievo motina
Prisikėlęs Kristus

Krikštykla, baptisterija  – maudyklė, bažnyčios įrenginys su šventintu vandeniu, naudojamas Krikšto  apeigoms. Tai taurės formos indas su dangčiu ir nodusu (kojelės, koto pastorinimas) ant apskrito ar daugiakampio pagrindo. Daroma iš marmuro, akmens, metalo, medžio. Puošiama geometriniu, augaliniu, figūriniu ornamentu, skulptūriniu dekoru, simbolinėmis figūrinėmis kompozicijomis (vaizduojama Jėzaus krikštas, šv. Jonas Krikštytojas, Šventoji Dvasia).

Paveikslas: Jonas  Krikštytojas krikštija Jėzų

Jonas daug metų gyveno dykumoje. Jis vilkėjo rūbais iš kupranugario vilnos ir valgė medų bei skėrius. Žmonės iš miesto ateidavo klausytis jo mokymų. Jis buvo žinomas kaip Jonas Krikštytojas. Jonas Krikštytojas mokė žmones apie Jėzų Kristų. Jis kvietė atgailauti dėl nuodėmių ir pasikrikštyti. Tuos, kurie atgailavo dėl savo nuodėmių, Jonas krikštijo. Žmonės klausė Joną Krikštytoją, kaip jie galėtų gyventi dorai. Jis sakė jiems dalintis su vargšais, kalbėti tiesą ir būti sąžiningiems su kitais. Taip pat teigė, kad netrukus ateis Jėzus Kristus ir suteiks jiems Šventosios Dvasios dovaną. Vieną dieną, kai Jonas Krikštytojas krikštijo žmones Jordano upėje, pas jį atėjo Jėzus Kristus. Jis paprašė Joną, kad Jį pakrikštytų. Jonas žinojo, kad Jėzus visuomet laikėsi Dievo įsakymų ir Jam nereikia atgailauti. Jonas manė, kad Jėzui nereikia krikštytis. Tačiau Dievas įsakė pasikrikštyti visiems žmonėms, todėl Jėzus prašė Joną ir Jį pakrikštyti. Jėzus parodė mums pavyzdį paklusdamas Dievo įsakymui krikštytis. Kai Jėzus išbrido iš vandens, ant Jo nusileido Šventoji Dvasia. Dievas prabilo iš dangaus, sakydamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Jonas Krikštytojas taip pat paliudijo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

Gailestingojo Jėzaus arba Dievo Gailestingumo paveikslas

Šis paveikslas  nutapytas dailininko Eugenijaus Kazimirovskio pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 m. Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. būtent Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi s. Faustina savo dienoraštyje rašė, kad pamaldų metu Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodė lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido tolyn… Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau keletą kartų Vilniuje. Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 m. duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936m. Dail. Kazimirovskio paveiksle nutapytas Jėzus ses. Faustinos apsireiškimo metu. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žmones lyg tardamas: „Ramybė jums.“ Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia į mus trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Šie spinduliai uždengia sielas nuo mano Tėvo pykčio. Laimingas, kas gyvens jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka. Šie spinduliai yra gaivinančios bei gydančios krikšto, atgailos bei eucharistijos sakramentų versmės, jų begalinės malonės sieloms. Ses. Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Šis užrašas turėtų priminti, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones.  Sieloms, kurios melsis prie šio paveikslo, Jėzus pažadėjo suteikti gausias malones. Jis taip kalbėjo ses. Faustinai: „Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę.“ (48) Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.

Šv. Jurgis (IV a.), kankinys, antrasis Lietuvos globėjas, minimas balandžio 23 d.

Šv. Jurgis – bebaimis riteris, ietimi persmeigia baisų slibiną, iš kurio nasrų veržiasi liepsnos. Taip jis gelbsti nuo pražūties jauną karaliaus dukterį, kuri turėjo būti atiduota slibinui. Savo žygdarbiu Jurgis išgelbėjo ne tik šią, bet ir būsimų aukų gyvybes. Miesto gyventojai įtikėjo ir priėmė krikščionybę. Vadinasi, savo drąsą jis skyrė krikščioniškajai Žiniai skleisti. Toks pat bebaimis šis riteris buvo savo žiaurios kankinystės dienomis.  Viduramžiais Šv. Jurgis, dėl legendos, padariusios jį riteriu (jau X a. vaizduojamas karinėse vėliavose), tampa ne tik riterių globėju, bet taip pat raitelių, kareivių, šaulių ir  pagaliau ūkininkų bei gyvulių (dėl vardo etimologinės reikšmės, iš gr. georgos – žemdirbys) globėju.

Abraomas – laikomas senovės žydų patriarchu, žydų tautos protėviu. Pasak Biblijos, Abraomas kilęs iš Ūro ir gyvenęs II tūkstantmetyje  apie 1800 m. pr. Kr. Jis buvo vienos vakarų semitų klajoklių genties, gyvenančios kažkur tarp Viduržemio jūros ir Mesopotamijos, vadovas. Abraomui teko svarbus vaidmuo krikščionybėsjudaizmo ir islamo religijose. Sudaręs sandorą su Dievu, Abraomas pasižadėjo jį garbinti ir praktikuoti apipjaustymą, o Dievas užtikrino, kad iš Abraomo giminės kils tautos, kurioms bus lemta apgyvendinti Kanaaną. Su  Hagara  Abraomas susilaukė sūnaus Izmaelio. Sarai gimė Izaokas. Plačiai žinomas pasakojimas apie tai, kaip Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepė jam paaukoti sūnų Izaoką. Tačiau, kai Abraomas jau buvo bežudąs savo sūnų, angelas jį sustabdė.  Mirus žmonai Sarai, Abraomas vedė Keturą. Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą. Abraomas mirė sulaukęs 175 metų.

Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.  Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.  Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.  Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.  Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”  Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!” Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”.
Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.
Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!”  Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.  Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!”

Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.  Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.  Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ ”.  Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens  ir tarė Jam: “Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”. Jėzus jam atsakė: “Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ ”.
Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: “Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane”.
Tada Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ” Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.
Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.“ Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės.“ Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: „Jį vadins Nazarėnu.“
Žmonės Jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“.  Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.  Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,  o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,  o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.  VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? 7 Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“  Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu. Kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį.  Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ ­ „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“ ­ atsakė jis.  O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!  Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.  Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“  Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, negaliu jos pakelti!  Šiandien išvarei mane nuo žemės, turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje; kas tik mane sutiks, galės užmušti.“  Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septyneriopai“. Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.  Po to Kainas paliko VIEŠPATIES Artumą ir apsigyveno klajoklių krašte į rytus nuo Edeno.
Mykolas yra Pirmojo spindulio – Apsaugos, Tikėjimo ir Dievo Valios spindulio Arkangelas. Jis – Arkangelų ir Angelų Pulkų Kunigaikštis, Tiesos Gynėjas, Išlaisvinimo Angelas. Arkangelas (vyriausias angelas) Mykolas vadovauja Viešpaties Kariaunai ir kaunasi su kiekvienu negatyvios, neigiamos energijos pasireiškimu. Jis tarnauja kaip šios visatos Viešpaties interesų saugotojas ir savo darbą atlieka taip, kaip Jam liepia Jo garbė. Jo vardas reiškia – „Tas, kuris kaip Dievas”. Arkangelas Mykolas toks skaidrus, kad per save praleidžia Dieviškąją Šviesą, per kurią mes pažįstame Dievą. Judėjų, krikščionių ir islamo tradicijoje ir Raštuose Arkangelas Mykolas laikomas didžiausiu ir garbingiausiu Angelu. Į Žemę jis ateina tada, kai reikia Dievo jėgos įsikišimo.
Vytautas Didysis  – vienas iš svarbiausių Lietuvos krikštytojų
Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejinis medalis
Jėzus Kristus – Pasaulio valdovas. 1901 m.
Nukryžiuotasis Kristus

Užrašas viršuje (trijų laikotarpių) INRI – Jėzus Nazarėnas Karalius žydų.

Vištyčio regioninio parko direkcija © 2018 Visos teisės saugomos.         Vytauto g. 8, Vištytis, LT-70346 Vilkaviškio r.   tel. +370 342 63532