VIŠTYČIO VĖJO MALŪNAS

1925 metais vištytietis Jonas Kanapkis trijų kelių sankryžoje, ant Ilgojo kalno pastatė medinį vėjo malūną. Prie malūno statybos daug dirbo pats, sudėtingesniems darbams samdė meistrus. Valcus, motorus ir dalį kitos malūno įrangos atsivežė iš Vokietijos.

Ne vieną užburdavo sukamų malūno girnų garsas.

Pakinkytas į darbą vėjas malūno sparnus suko tris dešimtmečius, ilgos virtinės „patvadų“ nusidriekdavo abiejose kelio pusėse, kartais eilės tekdavo laukti kelias paras. Turėti malūną buvo neblogas verslas todėl vietiniai vištytiečiai su pavydu žvelgdavo į Kanapkio malūną, mat posakis apie malūnininko turtingumą „gyvena partekęs kaip medžiotojo šunys, klebono gaspadinė ir malūnininko kiaulės“ ne iš „piršto laužtas“.

Susikūrus kolūkiui, buvo nuimti malūno sparnai ir malimo darbą atliko variklis bei elektra, o nuo 1978 metų daugiau kaip dešimtmetį malūne veikė etnografinis muziejus.

1992 metais muziejus buvo uždarytas, vietinių vištytiečių surinkti eksponatai išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų, o malūnas grąžintas savininkams.

Unikalus vėjo malūnas su išlikusia geros būklės technologine įranga ir malūnininko namu įtraukti į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Beveik prieš šimtmetį buvęs praktiškas žmogaus pagalbininkas, dabar Vištyčio vėjo malūnas liko tik egzotiška gamtovaizdžio puošmena ir neįkainojamas techninis paveldas, belaukiantis iš mūsų deramos pagalbos ir apsaugojimo nuo sunykimo.