VIŠTYČIO VĖJO MALŪNAS ŠIO KRAŠTO ŽMONIŲ PRISIMINIMUOSE

Vištyčio vėjo malūnas šio krašto žmonių prisiminimuose…

       Vištyčio vėjo malūnas po rekonstrukcijos darbų, atsinaujinęs išdidžiai laukia svarbios Vištyčio miestelio jubiliejinės šventės – 450 metų sukakties, savo šimtojo gimtadienio, kurį švęs po 5 metų, o labiausiai laukia lankytojų, kurie po sunkaus laikotarpio tikrai jį aplankys.  

     Tikėjomės, kad jau ankstyvą pavasarį jis plačiai atvers duris ir pakvies visus vidun. Nieko nepadarysi, šiuo laikotarpiu stabtelėjome visi. Vėjo malūno durys užvertos, bet pasakojimai, prisiminimai išlikę Vištyčio krašto žmonių atmintyje, mus nukelia į ankstesnius laikus ir kviečia artimiau sužinoti ką jis reiškė mūsų krašto žmonėms.

         Na, o vėjo malūną aplankysime išgyvenę šio laikotarpio negandas. Paskaitykite ką Vištyčio krašto žmonėms reiškia šis, Vištyčio krašto simboliu tapęs, unikalus statinys.

       

       Jonas Paškauskas

      Kanapkio malūnas man siejasi su vaikystės prisiminimais. Mus, vaikus, malūnas traukdavo kaip koks magnetas. Išlaukdavome kada išsiskirstydavo „patvados“, kada senasis malūnininkas Jonas Kanapkis tapdavo laisvesnis, lėkdavom visi į malūną, kad dėdė Jonas mus su liftu (taip vadinome keltuvą) užkeltų į patį viršų. Malūnininkas tik nusišypsodavo, pasakydavo, kad užlipę nesistumdytume ir nė nepajusdavome, kaip atsidurdavome viršuje. O kokie gražūs vaizdai atsiverdavo pro nedidelius langelius. Mums tai buvo kaip koks stebuklas. Tada vėl sulipdavom į liftą. Ir, kai trukteldavo, tai tik trinkt, ir jau ant žemės…

       Labai smagu, kad malūnas vėl stovi, kaip senais laikais. Mano vaikystės prisiminimuose jis toks pat, kaip ir dabar: su sparnais, su vėjo rože, išdidus ir galingas.

       Marija Šmitienė

      Malūnas visiems mūsų krašto žmonėms daug ką reiškia. Vištytyje gyvenu nuo 1968 metų, malūno su sparnais tada matyti jau neteko, bet esu keletą kartų tvarkiusi malūno vidų, kai jame buvo įkurtas etnografinis muziejus. Labai smagu, kad malūnas sutvarkytas ir nereikės liūdnai žiūrėti, važiojant pro šalį, ir galvoti, ar atlaikys dar vieną žiemą.

       Vytas Klimauskas

       Mano atmintyje vėjo malūnas jau be sparnų. Gerai atsimenu, kai prie malūno rinkdavomės su vaikais pažaisti, kartu būdavo ir malūnininko anūkas. Kai ūgtelėjau, ir jau pats ar su tėvu išsiruošdavau į žvejybą, tai Kanapkio  malūnas mums būdavo tartum ženklas, orientyras. Mūsų tarpe buvo toks pasakymas: „einam po malūnu“ o tai reikšdavo, kad žvejosim malūno lankoj.

      Kai malūne buvo įkurtas etnografinis muziejus, aš buvau kokioj 4-5 klasėj. Mokytojai vis prašydavo atnešti eksponatų ir žadėdavo gerą pažymį parašyti. Taip iš močiutės išprašiau labai gražų porcelianinį indą sriubai, sriubinę su gražiomis raitytomis rankenėlėmis ir lygintuvą – „prosą“, kaitinamą žarijomis. Gaila, kad daugybė mūsų krašte surinktų eksponatų, uždarius muziejų, kažkur iškeliavo.

     Labai smagu, kad vėjo malūnas rekonstruotas, gaila, kad daugelis vyresnio amžiaus vištytiečių nesulaukė jo tokio, koks yra dabar, bet džiaugiamės mes, džiaugiasi vaikai, džiaugsis anūkai. Linkiu, kad malūnas gyvuotų ne vieną šimtą metų.

       Irena Auštrienė

      Vėjo malūnas man – Vištyčio simbolis. Neprisimenu nė vieno leidinio, nė vieno straipsnio apie Vištytį, kuriame nebūtų paminėtas vėjo malūnas. Jis svarbus ne tik mano kartos žmonėms, bet ir jaunimui. Gera stebėti, kai jaunavedžiai sustoja prie malūno nusifotografuoti. Sustodavo, kai buvo apšepęs, be sparnų, sustoja ir dabar, kai jis vėl tapo Vištyčio krašto puošmena.

       Vištytyje prabėgo mano vaikystė, jaunystė, o, sulaukusi garbaus amžiaus, sugrįžau į savo tėviškę ir apsigyvenau malūnininko name.

    Kanapkio malūną mačiau visokį: kai jis dar buvo su sparnais, kai sparnų jau nebebuvo, dabar vėl su sparnais. Nesvarbu, koks jis buvo, man visada buvo šio krašto pasididžiavimas, turintis istorinę, architektūrinę, kraštovaizdžio, o man, kaip vištytietei, ir sentimentalią vertę. Malūną aš pro savo namo langą matau kasdien, stebėjau, kaip vyko rekonstrukcijos darbai, pasikalbėdavau su statybininkais ir supratau, kad ir jiems tai nėra paprastas statinys, jie dirbo su didele meile ir pagarba.

        Džiaugiuosi, kad vėjo malūnas pasiruošęs gyventi dar ne vieną šimtmetį.

       Leonas Cimermonas

      Kanapkio malūnas buvo mūsų visų maitintojas. Labai gerai prisimenu, kai tėtė į malūną nuveždavo kviečius, rugius, sunešdavo į malūną ir laukdavo, kada galės malti „pikliavonę“ ir manus. Kai miltus maldavo rupiai duonai, tai malūno sparnai galėdavo suktis lėtai, o kai atsiveždavo sumalti „pikliavonei“, tai sparnai turėdavo suktis labai greitai. Tėvas, nuvežęs grūdus naktį, „vaktuodavo“, kada pakils stiprus vėjas, nes stiprūs vėjai dažniausiai ūžaudavo tik naktį. Pakilus vėjui, greitai lėkdavo į malūną ir prasidėdavo malimas. Kai tokiu oru įjungdavo „piklių“, tai sparnai taip greitai sukdavosi, kad net drebėdavo.

      Mes parduotuvėje nepirkdavome jokių kruopų, jokių miltų. Nuvežę kviečius ir rugius parsiveždavome maišus miltų, „pikliavonės“, „pradų“, o iš miežių sumaldavo „kruštinę“ ir miežines kruopas.

      Malūnininkas Jonas Kanapkis dažnai, grįždamas iš bažnyčios, užsukdavo pas mano tėvus pasikalbėti. Buvo draugiškas, paprastas žmogus, nors šiame krašte buvo pats turtingiausias. Jis buvo labai geras bitininkas ir apie bites galėdavo kalbėti valandų valandas. Abu Kanapkiai buvo labai pamaldūs. Žmona Marijona Kanapkienė išsiskirdavo iš visų vietos moterų gražiais rūbais, visada į bažnyčią ateidavo su skrybėle.  

         Kai malūną atstatė, visi šie prisiminimai vėl sugrįžo. Labai džiaugiuosi, kad jis stovės ir visiems primins tuos senus, nors ir sunkius, bet labai gerus laikus.

       Aldevinas Ragelis

      Labai gerai atsimenu vieną pasakojimą, kurį mums, dar vaikams, apie Kanapkio malūną pasakojo mano tėvas Petras Ragelis. Prie malūno kartais nusidriekdavo ilgos eilės vežimų „patvadų“. Visi kantriai laukdavo, kol ateis jų eilė. Belaukdami vyrai ne tik šnekučiuodavosi, bet kartais prisigalvodavo visokių išdaigų. Vieną kartą sugalvojo užkabinti ant malūno sparno už sermėgos žmogelį. Ne tik sugalvojo, bet ir užkabino. Neprisimenu kiek aukštai, bet besisukdami sparnai jį pakėlė, bet, kai žmogus nukrito ant žemės, tikrai stipriai susitrenkė, ir šitas pajuokavimas baigėsi liūdnai. Supratę, kas įvyko, visi džiaugėsi, kad vargšas liko gyvas.   

      Vištyčio žvejams vėjo malūnas būdavo kaip koks orientyras. Kadangi malūnas stovėjo ant kalvelės, tai gerai matėsi iš tolo. Vyrai išsiruošdavo į žvejybą tik tuomet, kai vėjo sparnai būdavo atgręžti į reikiamą pusę, o tai reikšdavo, kad vėjas palankus ir galima plaukti į ežerą. Visi žinojo, kad geriausia žvejyba būna pučiant pietų, pietvakarių, vakarų vėjui.

       Iš tų senų laikų iškyla toks tėvų pasakojimas. Kai tarpukario Vištytyje pavakare, po darbų, susirinkdavo įvairių tautybių vištytiečiai pasibūti, pasivaikščioti, o tada sakydavo paprastai: „susirinko ant špacieriaus“. Ir, jeigu oras būdavo geras, visas būrelis traukdavo iki Kanapkio malūno ir atgal.

         Vištyčio miestelis, Vištyčio kraštas be vėjo malūno – tiesiog neįsivaizduojamas. Būtų lyg knyga be viršelio ar pirmojo puslapio. Smagu. Dabar jis stovės ilgai ilgai ir mus, visus šio meto vištytiečius, tikrai pragyvens. To aš jam ir linkiu.

 

        Na, o mes, Vištyčio regioninio parko direkcijos kolektyvas, linkime visiems sveikatos, susitelkimo, saugaus buvimo namuose, o po visų išgyvenimų – įdomių susitikimų Vištyčio regioninio parko Lankytojų centre!

Vištyčio regioninio parko direkcija © 2018 Visos teisės saugomos.         Vytauto g. 8, Vištytis, LT-70346 Vilkaviškio r.   tel. +370 342 63532